MAŽO NAMO DIDELĖ ISTORIJA...

Senojo kaimo statybos tradicijos, gyvenimo

būdas, papročiai, kuriuos amžiais puoselėjo

mūsų senoliai, traukiasi į praeitį, užleisdami

vietą sparčiai plintančioms kosmopolitinėms

vertybėms. Senajame kaime statomi nauji modernūs

statiniai, savo architektūrinėmis formomis,

medžiagomis dažnai svetimi lietuviškam kraštovaizdžiui.

Šalia jų liūdnai beatrodantys etninės

architektūros pastatai vis dar traukia akį savo

formų paprastumu, bet ne prastumu, mastelio

pajautimu, dekoro subtilumu, neatsiejamu ryšiu

su supančia aplinka, nors daugelis jų jau nebeatitinka

šiuolaikinės gyvensenos poreikių... 

Šioje istorijoje pasakosiu apie vieną labai seną trobą, kuri stovi Marijampolės rajone. Namas stovi tarp Šešupės ir Sasnos upių.
Tai Sūduva. Sūduva yra etninės žemės sūduvių, apie I
tūkstantmečio vidurį atsiskyrusių iš didelio baltų
vieneto – jotvingių. 

Sasna – upė pietvakarių Lietuvoje, daugiausia Marijampolės savivaldybėje; Šešupės dešinysis intakas. Prasideda Smalinyčios kaimo apylinkėse, Varnabūdės miške. Teka į vakarus, aukštupyje kerta Kazlų Rūdos savivaldybės pakraštį. Už Sasnavos pradeda smarkiai vingiuoti, pasuka į šiaurę ir įteka į Antanavo tvenkinį, 177 km nuo Šešupės žiočių.

 Tai mano tėvelio vaikystės kaimas, į kurį jis važiuodavo su pusbroliais miegoti ant šieno...
Gavus šią užduotį iškarto apie ją papasakojau tėčiui ir jis man pasakė: Važiuosim pas pusbrolius į kaimą, ten yra namas, kuris tau padės...

Taigi grįžus į savą kraštą ( gimiau ir augau Marijampolės mieste)mane tėtis iškarto nusitempė parodyti TO namo...sakau gerai važiuojam, gal kažką rasiu...taip įvyko mūsų pirmasis susitikimas...

Įsukome į kiemą...buvo labai pilka dieną, namas senas, tamsus, šlapias...

Bet kaip žibėjo tėčio akys kai jis tik išlipo  kieme, jis puolė man pasakoti kur jo pusbroliai laikė kiaules ir  apie nupjautame "žigulyje" laikytus viščiukus:) 

Taigi namas pastatytas 193? metais, tai byloja su smala užrašyta data ant vieno iš priestatų durų. Galime tik spėlioti koks buvo paskutinis skaičius.:)

Taigi paspėliokime ir pakeliaukime tuo laikmečiu.

Užnemunėje pagrindinė kaimų skirstymo vienkiemiais

banga praėjo XIX a. 1906 m. Stolypino

agrarinė reforma nepalietė tuomet buvusios Lenkijos

Karalystės, taigi ir Užnemunėje įsikūrusios Lietuvos

dalies. Tarpukario 1919–1939 m. žemės reformos

metu kaimų skirstymas vienkiemiais šiame regione

taip pat nebebuvo intensyvus – didžioji kaimų dalis,

skirtingai negu visoje likusioje Lietuvos dalyje,

Sūduvoje jau XIX a. buvo išskirstyta į vienkiemius.

Vienkieminiai kaimai tapo vyraujančia šio regiono

gyvenviečių forma.

Suvalkijoje (Sūduvoje) išlikę vienkieminiai kaip ir kaimas apie kurį kalbu aš, pagal

tiesius kelius įsikūrę kaimai būdingi tik Lietuvos

Užnemunės regionui. Jie atspindi Užnemunėje

pravestos vienkieminės reformos rezultatus ir yra

tapę neatsiejama šio etnografinio regiono kraštovaizdžio

dalimi.

Užnemunės vienkieminiuose kaimuose

sodybos buvo rikiuojamos pagal vieną kelio pusę

arba buvo išdėstytos šachmatine tvarka.

Lietuvos valstiečių gyvenviečių tipų paplitimas XX a.

pirmajame ketvirtyje: 1 – vienkiemiai, 2 – padriki gatviniai

kaimai, 3 – linijiniai kaimai, 4 – gatviniai rėžiniai kaimai,

 5 – kupetiniai,6 – dvilypiai kaimai. 

Vienkieminio linijinio kaimo vaizdas, sodybos išdėstytos abiejose kelio pusėse. Marijampolės sav. I.Kačinskaitės 2007 m. nuotr.

Vienkieminio linijinio kaimo vaizdas, sodybos išdėstytos vienoje kelio pusėje. Marijampolės sav. I.Kačinskaitės 2007 m. nuotr.

TRADICINĖS SODYBOS IŠPLANAVIMO PRINCIPAI IR

BRUOŽAI

Sūduvoje anksčiau nei kitose Lietuvos vietose
panaikinta baudžiava, žemdirbystei palankios derlingos
žemės, žmonių darbštumas, taupumas sudarė
sąlygas šio regiono gyventojams tapti vienais iš
turtingiausių XIX–XX a. Lietuvos ūkininkų. Sūduvos
valstiečių sodybos savo dydžiu, pastatų gabaritais
formavo savitą šiam kraštui būdingų vienkieminių
kaimų vaizdą.
Linijiniuose vienkieminiuose kaimuose sodybos
išdėstytos laisvai, vienoje arba abejose gatvės
pusėse, nes valstiečių žemė nebuvo išskaidyta
atskirais laukais, o užėmė tik vieną sklypą. Uždaro
tipo sodybos buvo užstatomos pagal čia įsigalėjusį
„griežtą“ geometrinį užstatymo principą – trobesiai
tvarkingai sustatyti apie vieną erdvų keturkampį
kiemą, dažnai artimą kvadrato formai.
Žinant, kad Sūduvos gyventojų kaimynai – Rytprūsių
valstiečiai, kurdami vienkiemius, jau XVIII a.
statėsi sodybos trobesius aplink vieną didžiulį keturkampį
kiemą, manoma, kad šis planavimo principas
perimtas iš vakarų kaimynų, pritaikant jį vietos sąlygoms.
Sūduvos sodybų planas taisyklingas – kiemas,
kurio forma artima stačiakampiui, apstatytas iš visų
pusių pastatais, stovinčiais šonais arba galais į gatvę.
Pastatai išsidėstę taisyklingai pagal gan griežtą šiam
kraštui būdingą planavimo programą: stuba daž-
niausiai statoma pietinėje ar vakarinėje pusėje arba
lygiagrečiai su keliu, priešais stubą – kluonas, prie
kitų kiemo kraštų priešpriešiais būna tvartas ir klėtis.
Pasitaiko pavyzdžių, kai kluonas ir tvartas „pasikeičia“
vietomis, bet klėtis kaip vienas svarbiausių sodybos
pastatų, kuriame buvo laikomas šeimos turtas ir net
miegama, visad statytas šalia stubos, pagrindiniu
fasadu atsuktas į kiemą. Iš kiemo buvo patenkama į
visus pagrindinius sodybos pastatus, kurie savo geraisiais
fasadais orientuoti į kiemo pusę – pagrindinę
šeimos gyvenimo erdvę. 

Sūduvoje sodybos buvo užstatomos aplink vieną erdvų keturkampį, dažnai artimą kvadrato formai, kiemą.

  Pvz. 

Ir mano pasakojamo namo identiškas planas, tokiu principu yra pastatyta sodyba. Viskas sukasi ratu. 

Pastatai sodybose statyti arba griežtai pagal

kiemo perimetrą, arba grupuoti laisviau, nukrypstant

nuo tiesios stačiakampio kiemo užstatymo linijos.

Įvairesnių sodybų planavimo pavyzdžių, kiek nutolusių

nuo tradicinės pastatų išdėstymo schemos,

randama Zanavykijoje.

Sūduvos valstiečių sodybų dydis įvairus, tai

priklausė nuo valstiečio turtingumo. Neturtingo

valstiečio sodybą dažniausiai sudarė vieno galo

gyvenamasis namas (vadinamoji stubelë) ir vienas

ūkinis pastatas, nes tik kelis hektarus turintys valstie-

čiai klėčių dažnai neišgalėjo pasistatyti. Stambiuose

ir vidutiniuose ūkiuose tokio kiemo dydis siekė 30-

80 m, aplink jį stovėdavo 4–6 kapitalūs pastatai:

stuba, klėtis, kluonas, tvartai.

Taigi keliauju pastatais, atveriu duris į klėtį, kluoną...girdžiu tėčio pasakojimus apie senas roges, kuriomis žiemą keliaudavo pas kaimynus...viskas tarsi atgija.

Kluonas stovi bendrame sodybos komplekse

priešais gyvenamąjį namą.

Sūduvos valstiečių kluonai ilgu korpusu (plotis

7-10 m, ilgis – 20-50 m), aukštomis tašytų rąstų

sienomis, dvišlaičiu stogu. Jie dengiami šiaudais ar

skiedromis ir itin ryškiai skiriasi nuo senųjų aukštai-

čių bei žemaičių kluonų ir iš dalies primena daržines.

Čia nėra jaujos kuliamiems javams džiovinti, bet

buvo įrengiamos peludės. Todėl kluonai kartais ir

daržinėmis vadinami, tačiau daržinėje laikomas

pašaras, o kluone kraunami ir apdorojami javai.

Sūduvos kluonų planas nėra sudėtingas: nuo

šoninių įvažiavimų per centrą skersai kluoną tęsiasi

iš molio plūktas padas (grendymas), iš abiejų

šonų – šalinės javams sudėti, užimančios abu

kluono galus. Jei kluonas turi du įvažiavimus, tarp jų

būna trečia šalinė. Kartais kluonuose buvo įrengiami

ir sudvigubinti grendymai;1-3 įvažiavimai į pastatą

įrengiami iš pagrindinio korpuso šono.

Kluono sienos ręstos iš rąstų, kampuose suleistų

į kertes. Siekiant kuo taupiau ir racionaliau

panaudoti statybinę medžiagą, stori apvalūs rąstai

dažnai buvo pjaunami pusiau. Stogai šiaudiniai,

konstrukcija gegninė. Prie senųjų XIX a. – XX a. pr.

statytų kluonų už grendymo pro pratęstu stogo šlaitu.

Sūduvos sodybų architektūros organiškumą

lėmė jų ansambliškumas, vieningumas, dermė su

supančiu kraštovaizdžiu. Kai kurie pastatai (ypač

ūkiniai) nėra išraiškingi, jų architektūros formos

labai paprastos, utilitarios, pritaikytos tiesioginėms

reikmėms. Tačiau visame sodybos pastatų komplekse

šalia išraiškingiausių sodybos pastatų – stubų

ir klėčių jie savo stambiais tūriais harmoningai

„uždaro“ pagrindinio Sūduvos sodybos elemento,

uždaro kiemo, apsupto pastatais, erdvę. Šiai kompozicijai

būdinga racionali logika, ryški užstatymo

ir apželdinimo visuma.

Vidutiniuose ir stambiuose ūkiuose, kurie vyravo Sūduvoje, paprastatai stovi 4-6 kapitalūs pastatai: stuba,

klėtis, kluonas, keli tvartai

Kaip ir šioje sodyboje yra net 3 tvartai, kluonas ir klėtis.

Lendu vidun...

Pirmieji radiniai.

Taip buvo apvaikščiotas pirmasis pastatas - kluonas. Toliau judėjau link klėties (svirnas). Ten įžengus apemė toks jausmas, jog atrodo dar vakar ant paklotų lovų  gulėjo žmonės, šalia padėti puodeliai, užpilas su uogomis, kuris dabar jau barška kaip vaikiškas žaisliukas, nuotrauka su pusbroliais, kažkieno dantų plokštelė ir dar daug asmeninių daikčiukų, kurie nejučia priartina dar labiau ir dar aiškiau matai čia vykusį gyvenimą...

Šalia stubos stovinti klėtis (svirnas) – vienas

iš pagrindinių, gražiausių ūkinių pastatų Suvalkijos

– Sūduvos sodybose. Šis pastatas Sūduvoje

vadinamas ir klėtimi, ir svirnu. Klėtys buvo skirtos

grūdams, mėsai, drabužiams laikyti, taip pat jose

dažnai buvo miegama.

Pagal planą ir patalpų skaičių klėtys skirstomos

į vienalypes, dvilypes ir daugialypes, o pagal pagrindinių

įeinamųjų angų išdėstymą – į galines ir

šonines. Zanavykijoje ir Kapsų Užnemunėje vyrauja

vienalypės ir dvilypės šoninio tipo klėtys.

Vienos patalpos (plotis ir ilgis 3-6 m) klėtys laikytinos

seniausiomis, jos paplitusios visoje Sūduvos

teritorijoje. Aukštesnį klėčių raidos etapą atspindi

dviejø patalpø klėtys jos dažniausiai randamos

vidutiniokų ir turtingųjų valstiečių sodybose. Tokių

klėčių planą sudaro ištęstas keturkampis, perdalytas

į dvi vienodo dydžio patalpas. Į kiekvieną patalpą yra

atskiras įėjimas iš šono. 

Ši klėtis turėjo kambarėlį kuriame miegodavo, o toliau buvo pastatas grūdams, daržovėms ir atskiras pečius gaminti gyvuliams maistą. Sienos buvo drėbtos moliu. 

Klėtis be prieklėčio, tokio tipo klėtis stovi mano aprašomoje sodyboje.

Gyvenamasis namas

Sūduvoje susiformavęs tradicinio gyvenamojo

namo tipas – stuba. Kaip savarankiškas, naujas

pastato tipas stuba atsirado XIX a. pirmojoje pusėje

ir susikūrė žemaičių trobos, aukštaičių pirkios ir buv.

Rytprūsių lietuvių stubos pavyzdžių įtakoje. Planų

schemos yra aiškios. Daugelis vidutiniokų ir turtingų

valstiečių namų tiek išplanavimu, tiek išorine forma

tarp savęs nesiskiria. Kitokie namai buvo mažažemių,

bežemių valstiečių, kurių ūkeliuose dažniausiai

statyta tradicinė vieno galo stuba.

Nesudėtinga Sūduvos tradicinė vieno galo stuba

(5–7 m pločio, 5–12 m ilgio) turi dvi patalpas: stubą

ir priemenę. Dažniausiai iš erdvios priemenės atskiriama

patalpa virtuvei ar šalia priemenės įrengiama

virtuvė ir kamara. Viengalės stubos statytos neaukš-

tomis, apie 2 m nuo žemės paviršiaus iškilusiomis

sienomis, dengtos pusės pastato aukščio ar kiek

aukštesniais už pastato sienas stogais. Pasitaiko

ir stubos su kitais ūkiniais pastatais apjungimo

pavyzdžių, kurie dažniausiai rodo menką ekonominį

ūkio pajėgumą.

Tradicinė vidutinių ir turtingų valstiečių ūkiuose

statyta (ar prie vienagalės stubos pristačius antrą

galą išplėsta) trijų narvelių dvigalė stuba, kurioje

centrinę namo dalį sudaro priemenė (butas) ir nuo

jos atitverta virtuvė (kuknia). Viename namo gale

yra pagrindinė sūduvių namų patalpa – stuba

(šeimynstubë, pirkèia). Ji dažnai užima vieną namo

galą ir naudojama kaip darbo kambarys, valgomasis.

Kitame namo gale – menės (kapsų seklyèia,

zanavykų stubelë, pongalis). Menė – gražiausia

patalpa namuose. Ji skiriama svečiams priimti ir

jaunimui miegoti. Dažnai stubose abu galai turi ne

po vieną, o po dvi patalpas: nuo seklyčios atitveriama

patalpa, kuri naudojama kaip miegamasis

arba kamara namų apyvokos daiktams padėti.

Žiūrint į pavyzdžius aš manau, jog tai buvo tradicinė dvigalė stuba, kurioje centrinę namo

dalį sudaro virtuvė ir priešais ją esanti priemenė

(butas). Viename namo gale yra pagrindinė namų

patalpa – stuba (šeimynstubė, pirkčia). Kitame

namo gale – menės. Abipus pastato centre esančio

pagrindinio įėjimo įrengta po porą šešiarūčių stubos

(šeimynstubės) ir menės langų.

Tradicinei dvigalei stubai būdingas vidutinio

6-7 m platumo, 16-20 m ilgio korpusas, neaukštos

(2,5–2,8 m) sienos. Fasadų kompozicija priklauso

nuo patalpų išdėstymo: dažniausiai abipus pastato

centre esančio pagrindinio įėjimo įrengta po porą

šešiarūčių stubos (šeimynstubės) ir menės langų.

Toks fasadas nepasižymi griežta simetrija, nes

šalia pagrindinio pastato įėjimo visad įrengiamas ir

nedidelis priemenei apšviesti langelis. Galiniuose

fasaduose tradiciškai įstatoma po porą stačiakampių

langų. Stogai dengti šiaudais, dažniausiai turi

senąsias tradicines proporcijas (2/3 arba 3/4), o stogams,

dengtiems stiegėmis (čerpėmis), būdingos

mažesnės pastogės ir stogo plokštumos.

Namas buvo labai ilgas ir pilnas daug mažučių kambarėlų. Tarsi labirintas su daugybe durų durelių. 

Mano pažintis su šiuo namu...buvo tokia paslaptinga ir nedrąsi. Bet šiandien kai tiek daug paskaičiau apie Sūduvos krašto sodybų istoriją...dabar šis namas man tapo toks artimas ir paslaptinas, su daugyve gyvenimų, istorijų, skaudulių ir džiaugsmų. Dabar jis man kitoks...galbūt kviečiantis dar kartą pasikalbėti...

Kiek kartų žiūrėto pro šį langą...ir kiek matyta tik jis pats težino.

Kieme gulinti bombos nuolauža ar nukritusio lėktuvo griaučiai...ar Jūs galite isivaizduoti kiek šis namas pilnas istorijų...

Ir tai tik trumputė pažintis.