Iš Dainiaus Liškevičiaus parodos „Labyrinthus“ ŠMC

Portalas į ateitį ir praeitį...

Tai  naujoviškas ir kompleksiškas požiūris į archyvinį meną. Labyrinthus", įkurtas įstrižai didelės erdvės stovinčiame statinyje. Didesnis ir architektūriškai sudėtingas. Naudojama labai daug meninių, dizaino, literatūrinių, filosofinių ir kt. nuorodų. Tačiau nebėra laisvės pačiam pasirinkti, kurią knygos pastraipą skaityti – citatos ištrauktos iš konteksto ir sudėtos į tarsi vientisą tekstą parodą lydinčioje knygelėje. Citatų šaltiniai tvarkingai nurodyti knygelės pabaigoje. 

Eksponatai pakelti ant postamentų ir paslėpti po stikliniais gaubtais, tačiau ekspozicijos elementai stipriai viršija objektų „sumuziejinimo" paskirtį – tai savarankiški meno kūriniai, veikiantys estetiškai, istoriškai.

Mokslui „Labirinte"  moksliškumo atmosferą kuria moksliniai simboliai: akmenų pavyzdžiai, jūros žvaigždė formaline, neužpildytos grafikų lentelės, gaubliai, „Pasaulio pažinimas".

 Tačiau mokslas nugalimas dvasinių ieškojimų simbolių: krikščioniškų Rojaus, Relikvijos sąvokų atskirų kambarių pavadinimuose, Gailestingojo Jėzaus paveikslo reprodukcijos, budistinės mandalos, gal krikščioniško, o gal budistinio „Šventojo kalno", šamaniškos plunksnomis aplipdytos odinės šlepetės. Visa tai susieja labirintas kaip meditaciją ir mėginimą suprasti, papildytą veidrodžio įspūdžiu, susidarančiu pažvelgus į sienų susikirtimuose išpjautus praėjimus.

Ant raudonojo apskritimo suformuotas raudonos masės kalnelis (kraujo klanas), o jo centre juoda žmogaus, rankoje laikančio kažką panašaus į virvę ar rimbą, figūrėlė ir pagal juodojo žmogaus proporcijas gerokai per didelė realistinė galva su šaknų pavidalo kraujo čiurkšle iš kaklo. Už ką jam tą galvą nupjovė ir kas? Ar galva priskiriama mokslui ar dvasingumui? Ar moksliškas ir techniškas modernybės ateistas yra be galvos? Ar tikėjimas egzistuojant aukštesniąsias būtybes ar energijas tikinčiuosius palieka begalvius? Performansistas Liškevičius neleidžia suprasti, kur baigiasi jo ironija...

... bendras pasakojimas kūrėsi dėl horizontalių, jungčių tarp eksponatų ir jais atstovaujamų reiškinių, „Labirinte" mane seka vertikalių jungčių principas. Pagrindinė instaliacijos sistema  – 16  sudarančių kambarių yra lygiaverčiai ir priverčiantys mane pačią susikurti pasakojimą, priklausomai nuo to, kurį vieną iš keturių kambarių kiekvienoje kryžkelėje pasirinksi.

 Dalis eksponatų rinkinių taip pat sudėti po gaubtu greta (Rojus, Apkritimo studija, Pavyzdžių rinkinys / Mandala ir kt.), tačiau dalis sukonstruoti į bokštus (Bokštas, Relikvija / DNA, Šventasis kalnas, Signalas / Jūros žvaigždė ir kt.). Juose Liškevičiui žinomu hierarchijos principu (ar dėl techninių priežasčių – kitaip nestovėtų) į relikvijorių ar induistinės šventyklos papuošimą primenančią jungtį tarp požemių, žemės ir dangaus sujungiami gaubliai, stiklinės sferos su anatominiais pavyzdžiais, techninės ir dangiškos energijos siųstuvai ir viena kryžiaus statulėlė. Vertikalus (nors ir horizontaliame tinkle) visame „Labirinte" kartojamas kalnų leitmotyvas, matomas nespalvotose kalnų fotografijose ir geologinių pavyzdžių rinkiniuose. Kur susitinka alpinistų, geologų ir budistų kalnai?

Labirintas baigiasi (taip sprendžiu, nes kambarys pažymėtas paskutiniuoju – 16-uoju – numeriu ir pavadintas EXIT) minėtąja Gailestingojo Jėzaus paveikslo reprodukcija. Padalyta per pusę išilgai ir rodoma tarsi du atskiri objektai po gaubtais ant postamentų su ratukais, ji bent tris kartus keitė savo konfigūraciją.

Tad „Labyrinthus" yra puikiai išplėtotas projektas, sėkmingai aprėpiantis ir susiejantis ligi šiol retai jungtas sritis.

 ....archyvas kaip kapitalistinių šiukšlių kibiras, archyvas kaip žlugusi futuristinė vizija ir archyvas kaip pusiau užkasta malkinė... „archyvinis menas“ („archival art“) susijęs su mėginimu pamirštą ar dingusią istorinę informaciją pristatyti fiziniu pavidalu.