KVADRIANALĖ 2014 - dailė ant vėliavos stiebo?...

Pora žodių...

Ričardas Bartkevičius ,,Dvi pienės. Begalybė“  100x200, 2012.

Žvilgsnis į paveikslą.

Paveikslas yra horizontalios padėties, 100 cm aukščio ir 200 cm pločio. Paveikslas yra nutapytas ekspresyviai, kas daro jį judriu ir dinamišku. Paveiksle matomi du dideli šalia vienas kito esantys asimetriškai įkomponuoti ratai. Vienas ratas nutapytas  chromatinėmis spalvomis, kitas – achromatinėmis.  Kairėje pusėje esantis ratas apibrėžtas juoda linija, šalia esantis -  sodria mėlyna spalva, mėlyno rato viduje sodri geltona spalva. Potepiai platūs ir ekspresyvūs, laisvi ir virpantys.

Paveikslo fonas kairėje pusėje pilkas, keliaujant į dešinę jis šiltėja įgaudamas melsvų, žalsvų tonų. Dešinėje puseje, šalia rato, paveikslo apačioje žalių tonų potepiai, viršuje geltonos spalvos, plataus, gestinio potepio apskritimas, kuris pasikartoja ir paveikslo viduryje ir kairėje pusėje. Paveiksle nutapyti du ratai turi kotus, pilkas ratas – pilką, mėlynas – žalią. Paveikslo kairėje pusėje matomi pilko, juodo, balto dažo nutekėjimai, kurie sustiprina judesio, sprogimo emociją, turi stipresnį emocinį krūvį.

Dešinėje pusėje ratas nėra toks dinamiškas, jaučiamas suvaldymas.

Paveiksle taipogi figūruoja balta spalva. Ji simbolizuoja šviesą, gyvybę, tyrumą, šventumą, išmintį, dieviškumą. Balta spalva paveiksle įgauna jungiamosios spalvos funkciją.

,,Dvi pienės. Begalybė“

Paveiklso pavadinimas mums suteikia tam tikras gaires, remiantis pavadinimu turime galimybę sužinoti ką  autorius vaizduoja paveiksle.

Taigi mano pradžioje minėti du dideli ratai įgauna kitą pavadinimą – pienės. Viena pienė pilka, pilkame fone, kita geltona, mėlyna linija apjuosta, minkštesniame, šviesesniame fone. Bėgalybė –  du ratai šalia vienas kito  vizualiai sudarantys begalybės ženklą.

Pienės –  tai trumpalaikio gyvybės triumfo ir grožio simbolis, pulsuojanti akimirka tarp amžinybės ir nebūties, laikinumo džiugesys. Viena paveiklso pusė – laikinumas, trapumas, prėjęs laikas, emocijos, išgyvenimai. Kita pusė – pulsuojanti akimirka, sodrumas, esama emocija, vizualumas, jausmas. Dvi gamtos pusės – ryškus žydėjimas, greitas nužydėjimas, Gyvenimo metafora.

Pienės – pavasario simbolis. Pradžios, gyvybės, atgimimo. Metų laikai – tai begalybės ženklas, amžinybė.

Skaičius du – tai porinis, dualistinis skaičius (dvyniai), siejamas su vaisingumu, poravimusi, aidu, atspindžiu, šešėliu, kontrapozicija, dviveidiškumu, priešingybėmis: kairė ir dešinė, gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis, pastovumas ir kaita, saulė ir mėnulis, diena ir naktis. Vizualiai du išreiškiami pusiausvyra, simetrija, dviem taškais, dviem linijomis arba jų kampu

Kitas jausmas, kuris man asmeniškai labai stiprus tai -  kaitos motyvas. Dvi pienės ir jas veikianti begalinė kaita, pradedant klimatu, baigiant emocija, išgyvenimais, suvokimais, nusivylimais. Tai mūsų kiekvieno emocinė, dvasinė ir fizinė kaita ir iš to „išplaukianti“ pusiausvyra.

Abi paveiksle vaizduojamos pienės apibrėžtos plačiu, nenutrauktų potepiu. Jaučiama vidinė ir išorinė aplinka. Tam tikra įtampa. Kairėje pusėje pratrūkstantis chaosas, dešinėje uždaras. Dar tik būsimas. Aplinkos ir žmogaus emocinis poveikis.

Ši interpretacija glaudžiai siejama su žmogaus emociniais „žydėjimais“ ir išgyvenimais. Mūsų žmonių žydėjimą, mūsų vizualumą, gyvenimo etapiškumą. Sąsają su gamtos , pasaulio, mūsų pačių kaita. Nesibaigiančia kelione.

Šis Ričardo Bartkevičiaus paveikslas ,,Dvi pienės. Begalybė“ tai tarsi viskas aišku ir paprasta, pavadinimas kuris padiktuoja mums kūrinio esmę ir neverčia ilgai analizuoti ar interpretuoti. Pienė – kiekvieno iš mūsų palytėta, skinta, norų apipinta ir nupūsta. Tai artima ir  vizualiai ryšku. Begalybė – tai kiekvieno amžinybė.

Bet man šis kūrinys tai – būtis ir nebūtis, mūsų gyvenimų kaita ir amžinybės ratas. Kuris nuvysta, kurį nupučia praeities vėjai ir kuris bujoja ir bręsta mūsų pačių dirvose.

    Namų aplinkoje ieškome istorijos...?

                  Praeities sugulę klodai...

Namų istorijos IV (Foto albumai rasti pas močiutę)

Namų aplinkoje ieškome istorijos...?

Namų istorija I (Smilkalinė, rasta namuose)

Smulkučiais saulių, žvaigždžių, paukštelių raštais išraižyta senutėlė verpstė, tikriausiai slepia romantišką istoriją. 

Mat ilgais žiemos vakarais jaunuoliai verpstes drožinėjo savo mylimosioms. „Dabar vaikinai, rodydami dėmesį damoms, joms dovanoja gėlių. O tada – raižė verpstes“, - sakė etnologė M.Mieliauskienė. Anot pašnekovės, dauguma to meto dovanų – funkcionalūs, buityje pritaikomi daiktai. „Niekas nekūrė jų vien tam, kad galėtų grožėtis. Užtat puošdami verpstes, dėželes ir kitus rakandus, vyrai į juos širdį sudėdavo“, - aiškino specialistė. 

Įteikti drožinėtą verpstę, anot pašnekovės, tuomet prilygo prisipažinti, kad myli. „Teikdamas dovaną vaikinas tarsi siūlydavo merginai kartu verpti gyvenimo siūlą“, - sakė ji.

Verpstė sudaryta iš trijų dalių: galvos, koto ir kojos. Labiausiai puošiama galva, kotas taip pat drožinėjamas įvairiais raštais, o koja nepuošiama visai. To ir nereikia, nes verpdama moteris koją paprasčiausiai prisėsdavo. 

Verpstė buvo drožiama konkrečiai verpėjai, atsižvelgiant į jos ūgį. Jei ji bus per aukšta, moteriai teks aukštai kelti ranką, kad pasiektų kuodelį, o tai nepatogu ir vargina. Per žema verpstė skatins kūprintis. Taigi dauguma šių įnagių yra maždaug metro aukščio. 

Verpstės galva - trijų tipų: plačiu keturkampiu viršumi, karklo lapo formos ar į viršų smailėjančia, lygiai nupjauta viršūne. 

Jos puošiamos tradiciniais baltiškaisiais ornamentais. Verpsčių bei prieverpsčių marginiuose itin dažnas Pasaulio medžio ženklas.

 „Neabejojama, kad verpimo veiksmui tam tikrais atvejais teikta ir burtų reikšmė. Kūdikiui gimus, laumės verpdavusios nytis jo gyvenimo drobulei. Koks jos ilgis, tokia ir gyvenimo trukmė. Žmogaus likimo drama vyksta supančiame pasaulyje, tad verpstės lentelėje kitados ir mėginta vaizduoti visą pasaulį. Žinoma, meistrai, raižę verpstes, jau nebegalėjo paaiškinti visų marginių prasmės. Tik tradicijų jėga vertė juos kartoti senuosius archetipinius ornamentus, ženklus. Verpsčių forma primena medžio siluetą: vienų – išlakias egles, kitų – kuplius uosius ar ąžuolus. Medžio atvaizdas dažnai kartojasi ir verpstės plokštumoje, jungdamas du apskritimus su įpieštais lapeliais. Tautodailės tyrinėtojai tokius vadina segmentinėmis žvaigždėmis“, - teigė etnologas L.Klimka straipsnyje „Baltų Pasaulio modelis“. 

Segmentinės žvaigždės dažniausiai turi keturis, šešis ar aštuonis lapelius, kurie sudaro lyg augalo žiedą, kartu ir Saulės spindulius, išreikšdami mintį apie Saulės ir augalijos ryšį. Viršutinė Saulė paprastai būna apjuosta ratu, kurį sudaro užbrūkšniuoti trikampėliai, kvadratėliai, trapecijos. Šie – įdirbtos dirvos ženklai. Jie žmonijos kultūros istorijoje žinomi nuo žemdirbystės pradžios neolite. Taigi ši saulė dieninė, kopianti į dangaus kalną ir savo spinduliais glostanti užsėtą dirvą. Žemutinę globoja žalčiai. Dažnai ji papuošta tokiu pat dirvą simbolizuojančiu ratu. Tai naktinė saulė, požemio vandenimis (dainose minimu Dunojumi, Dauguva, mariomis) keliaujanti į rytus ir atnešanti įdirbtiems laukams rasą ir lietų. 

Žemutinė saulė pastebimai didesnė ir taip yra neatsitiktinai. Juk verpstės lentelė į apačią platėja, tad ten lieka daugiau vietos raižyti. Be to, pastabūs baltai matė, kad  besileidžianti saulė ir atrodo didesnė, ji yra „arčiau“ nei esanti zenite. Jos mitologinė paskirtis gaivinti dirvą drėgme ne mažiau svarbi. Dieninės ir naktinės saulės priešpriešą kosmose pabrėžia žalčių (požemio bei vandens būtybių) ir paukščių (erdvės bei oro būtybių) apsuptis. Šie gyvūnai – tarpininkai tarp stichijų, pasaulio dalis jungiančios grandys.

Trys žvaigždės

Nemaža dalis senoviškų verpsčių turi tris segmentines žvaigždes. L.Klimka teigia: „Galima manyti, kad taip būdavo pabrėžiamas pasaulio tridališkumas vertikaliąja kryptimi. Trečioji (aukščiausioji) žvaigždė dažnai pakeičiama monstrancija ar kryžiumi, koplytstulpio atvaizdu. Todėl manoma, kad šis simbolis sietinas su dienos šviesos įvaizdžiu, kuris kildintinas iš aukščiausios dievybės ikonografijos. Etimologiškai baltiškasis „Dievas“ siejamas su „diena“. 

Verpsčių marginių kompoziciją papildo mažesnės segmentinės žvaigždutės, išraižytos pakraščiais, viduryje, tarp didžiųjų. Dažniausiai jos būna dvi arba keturios, o kartais įgauna rombelių, kvadratėlių su įpieštais kryželiais formą. Jeigu verpstės plokštumos raižinių paskirtis yra išreikšti svarbiausiąjį gyvybinį ciklą gamtoje – Saulės paros kelią dangaus skliautu, tai šios žvaigždės turėtų žymėti tarpines Saulės padėtis per lygiadienius ar saulėgrįžas. Tokia kompozicija, anot L.Klimkos, įtvirtina žemdirbiškojo kalendoriaus sudarymo principus. Didžiosios žvaigždės nusako dienos ir nakties ritmą, o mažosios – Saulės kelią per metus. 

Reikšmingas yra ir didžiųjų žvaigždžių lapelių skaičius bei jų simetrija. Juo irgi išreiškiamas astronominis kalendoriaus algoritmas. Keturi žymi Saulės azimutus – kryptis į tekos ir laidos vietas horizonte per žiemos ir vasaros saulėgrįžas. Juos papildo du lygiadienių azimutai arba keturios pasaulio šalių kryptys. Lygiadienių azimutai sutampa su rytų-vakarų kryptimi.

Išstūmė rateliai

Verpstes kaimų verpėjos naudojo iki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios. Jas išstūmė verpimo rateliai, mūsų kraštuose vadinami „kalavartais“. Tokiu moterys verpė kur kas našiau ir kokybiškiau. Tad senosios verpstės tapo nebereikalingos.

Išsaugoti jas ateities kartoms – sunkus uždavinys. Mat šimtmečius skaičiuojantys namų apyvokos daiktai, kurių dauguma padaryti iš minkšto liepos medžio, jautrūs aplinkos poveikiui. 

Namų istorijos II ( Verpimo ratelis, rastas pas močiutę.)

NACIONALINĖ DAILĖS GALERIJA

Aleksandra Košuba
SPALVŲ, KVAPŲ KONTEINERIS

Nacionalinė dailės galerija pirmą kartą Lietuvoje pristato žymios JAV lietuvių menininkės Aleksandros Kašubos (g. 1923) skulptūrinę tampraus audinio ir neono šviesos instaliaciją "Spektro užuomina". Bendradarbiaujant su menininke NDG centriniame vestibiulyje įgyvendinama spektrinė instaliacija pagal A. Kašubos 1975 m. parengtą projektą "Užuomina".

Aleksandra Kašuba. "Užuomina"

Instaliacija "Spektro užuomina" - kūrėjos išvystytos tampraus audinio, jungiančio įvairius tūrius, koncepcijos pavyzdys, pagamintas iš sintetinio trikotažinio audinio ir apšviestas neonine šviesa.

Projekto architekto Aleksandro Kavaliausko teigimu, įgyvendinant instaliaciją bendrauta su daug gamybos įmonių - tai yra tikras kūrybinių industrijų pavyzdys. "Spektro užuomina" yra ne vienkartinis projektas, liksiantis Nacionalinio dailės muziejaus nuosavybe. Tikimasi vėliau juo sudominti ir užsienio publiką.

"Įdomiausia buvo tai, kad pirmą kartą susidūriau su medžiaga architektūroje, pirmą kartą pamačiau, kaip ji tempiasi, ką iš jos iš viso galima padaryti. Mes su Aleksandra kažkaip labai gerai vienas kitą supratome, bendravimas buvo paprastas ir aiškus, iš pusės žodžio vienas kitą suprasdavome", - pasakoja A. Kavaliauskas.

Pasak parodos kuratorės Elonos Lubytės, kūrinio modelis atsirado 1975-aisiais, po pirmojo A. Kašubos bandymo instaliuoti spektro perėjimą San Francisko parodoje, kuris buvo sumanytas kaip septynių atskirų struktūrų perėjimas. Rezultatas menininkę šiek tiek nuvylė, todėl ji, grįžusi namo, sukūrė modelį, kuris dabar ir yra įgyvendintas NDG.

"Tai yra laiko mašina, mus nukelianti į 1975 m. Ameriką, tam tikrus tuo metu sklandžiusius utopinius, vizionistiškus matymus. Tai yra svarbus įvykis Lietuvos muzieologijos ir šiuolaikinio meno istorijoje, suteikiantis naujų žinių apie Lietuvos išeivijos menininkus", - sako E. Lubytė.

Ramus, įtraukiantis garsų ir spalvų liūliavimu...septintojo dešimtmečio kvapai..

                                               

CraftVILNIUS - tai gyvoji taikomojo meno istorija

Rimantas Dūda Oda

Gruodžio 4 – 7 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyko šiuolaikinio taikomojo meno mugė „CraftVilnius“. Pernai pasisėmę patirties analogiškame renginyje Filadelfijoje, mugės organizatoriai lankytojus viliojo pasigrožėti profesionalų sukurtais aukščiausios meninės prabos darbais, o svarbiausia – bene vienintele proga juos įsigyti. 

CraftVilnius - tai mano pačios didžiulis organizacinis darbas ir begalinis noras visiems parodyti, jog taikomasis menas nėra kažkuo prastesnis už vizualų.

                         

„Menininkai sukuria daug neprilygstamos meistrystės taikomojo meno darbų. Tačiau dažniausiai jie iškeliauja į užsienį arba lieka dirbtuvėse. Erdvės, kur pirkėjai galėtų jų įsigyti – iki šiol nebuvo. Todėl „CraftVilnius“ taps savotiška susitikimo vieta: pasiūlys kūrinių, kurių žmonės pasigenda savo kasdienybėje – ieško, bet neranda“, – teigė viena „CraftVilnius“ sumanytojų ir koordinatorių, meno projektų kuratorė Aušra Petroškienė.

Šarūnė Vaitkutė Juvelyrika

Paprastai meno mugėse autorių kūrybą pristato galerijos. „CraftVilnius“ mugėje nebuvo tarpininkaujančiųjų. Čia menininkai su lankytojais bendravo tiesiogiai. Atskleidė, iš kokių medžiagų kūrė dirbinius, su kuo juos dera nešioti, kaip naudoti. Maža to, pirkėjai galėjo pasiderėti dėl patrauklesnės geidžiamo kūrinio kainos.

Prie „CraftVilnius“ stendų mugės lankytojus pasitiko beveik aštuoniasdešimt taikomojo meno kūrėjai. Dauguma jų – lietuviai, tačiau atkeliavo svečių iš Latvijos, Estijos, Gruzijos ir Švedijos. Savo stendus mugės plotuose pristatė Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentai ir taikomąjį meną studijuojantys VDA Kauno fakulteto auklėtiniai. Parodos autorius atrinko penkios menotyrininkės – Virginija Vitkienė, Danutė Zovienė, Rita Mikučionytė, Jurgita Ludavičienė ir Vaidilutė Brazauskaitė.

 Žanas Maslauskas Rankų gamybos batai

Liucija Kryževičienė Tekstilė 

  

Rokas Dovydėnas Keramika 

Saulius Vaitiekūnas Juvelyrika

Rūta Naujalytė 

CraftVilnius - tai didžiulis turtas, kuris turi turėti tąsą mūsų erdvėse. Tai vienintelė galimybė taikomojo meno profesionalams pristatyti savo kūrybą ir pabendrauti su kolegomis - kitiems tai galimybė pirmą kartą parodyti savo profesionalumą. 

Rūta Šipalytė Keramika

CraftVILNIUS mugėje savo kūrinius pristatė Vilniaus akademijos, kostiumo dizaino katedros profesorė Jolanta Talaikytė. Pristatydama savo kūrinius taip pat visus lankytojus kvietė į VDA studentų kuruojamas kūrybines dirbtuves, o jų tikslas - restauruoti savo pirštines. 

 

Jolanta Talaikytė Kostiumo dizainas

VDA Kūrybinės dirbtuvės

Stiklo menininkė Lina Austė 

Namų aplinkoje ieškome istorijos...?

Baltiškasis mano sargas.

Namų istorijos III ( Kabutis, įsigytas iš Baltiški papuošalai "Lietis")

Paukščio figūrėlė. Rasta Latvijos teritorijoje.

Gyvūnų ir žmonių įvaizdžiai IV–VII a. baltų metaloplastikoje greičiausiai turėjo ne vien ornamentinę, bet ir maginę paskirtį, kurią atspindi šio stiliaus siužetai. Būtent todėl kai kurie motyvai jungiami į sudėtingas ornamentines kompozicijas puošiant geriamuosius ragus ar kitus dirbinius, skirtus apeigoms.

Baltų žemėse rastoji zoomorfinė ir antropomorfinė metaloplastika nuėjo ilgą raidos kelią: nuo sudėtingų kompozicinių zoomorfinių bei soliarinių siužetų ankstyvojoje metalų epochoje iki gyvūnų kūno dalių atvaizdų ar net zoomorfinių-antropomorfinių atvaizdų virtimo ornamentais ankstyvųjų viduramžių baltiškoje medžiagoje. Šį procesą lydėjo ir juvelyrų tobulėjimas bei technologijos pažanga.

Žirgo figurėlė. V-VIa