KVADRIANALĖ 2014 - dailė ant vėliavos stiebo?...

Pora žodių...

Ričardas Bartkevičius ,,Dvi pienės. Begalybė“  100x200, 2012.

Žvilgsnis į paveikslą.

Paveikslas yra horizontalios padėties, 100 cm aukščio ir 200 cm pločio. Paveikslas yra nutapytas ekspresyviai, kas daro jį judriu ir dinamišku. Paveiksle matomi du dideli šalia vienas kito esantys asimetriškai įkomponuoti ratai. Vienas ratas nutapytas  chromatinėmis spalvomis, kitas – achromatinėmis.  Kairėje pusėje esantis ratas apibrėžtas juoda linija, šalia esantis -  sodria mėlyna spalva, mėlyno rato viduje sodri geltona spalva. Potepiai platūs ir ekspresyvūs, laisvi ir virpantys.

Paveikslo fonas kairėje pusėje pilkas, keliaujant į dešinę jis šiltėja įgaudamas melsvų, žalsvų tonų. Dešinėje puseje, šalia rato, paveikslo apačioje žalių tonų potepiai, viršuje geltonos spalvos, plataus, gestinio potepio apskritimas, kuris pasikartoja ir paveikslo viduryje ir kairėje pusėje. Paveiksle nutapyti du ratai turi kotus, pilkas ratas – pilką, mėlynas – žalią. Paveikslo kairėje pusėje matomi pilko, juodo, balto dažo nutekėjimai, kurie sustiprina judesio, sprogimo emociją, turi stipresnį emocinį krūvį.

Dešinėje pusėje ratas nėra toks dinamiškas, jaučiamas suvaldymas.

Paveiksle taipogi figūruoja balta spalva. Ji simbolizuoja šviesą, gyvybę, tyrumą, šventumą, išmintį, dieviškumą. Balta spalva paveiksle įgauna jungiamosios spalvos funkciją.

,,Dvi pienės. Begalybė“

Paveiklso pavadinimas mums suteikia tam tikras gaires, remiantis pavadinimu turime galimybę sužinoti ką  autorius vaizduoja paveiksle.

Taigi mano pradžioje minėti du dideli ratai įgauna kitą pavadinimą – pienės. Viena pienė pilka, pilkame fone, kita geltona, mėlyna linija apjuosta, minkštesniame, šviesesniame fone. Bėgalybė –  du ratai šalia vienas kito  vizualiai sudarantys begalybės ženklą.

Pienės –  tai trumpalaikio gyvybės triumfo ir grožio simbolis, pulsuojanti akimirka tarp amžinybės ir nebūties, laikinumo džiugesys. Viena paveiklso pusė – laikinumas, trapumas, prėjęs laikas, emocijos, išgyvenimai. Kita pusė – pulsuojanti akimirka, sodrumas, esama emocija, vizualumas, jausmas. Dvi gamtos pusės – ryškus žydėjimas, greitas nužydėjimas, Gyvenimo metafora.

Pienės – pavasario simbolis. Pradžios, gyvybės, atgimimo. Metų laikai – tai begalybės ženklas, amžinybė.

Skaičius du – tai porinis, dualistinis skaičius (dvyniai), siejamas su vaisingumu, poravimusi, aidu, atspindžiu, šešėliu, kontrapozicija, dviveidiškumu, priešingybėmis: kairė ir dešinė, gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis, pastovumas ir kaita, saulė ir mėnulis, diena ir naktis. Vizualiai du išreiškiami pusiausvyra, simetrija, dviem taškais, dviem linijomis arba jų kampu

Kitas jausmas, kuris man asmeniškai labai stiprus tai -  kaitos motyvas. Dvi pienės ir jas veikianti begalinė kaita, pradedant klimatu, baigiant emocija, išgyvenimais, suvokimais, nusivylimais. Tai mūsų kiekvieno emocinė, dvasinė ir fizinė kaita ir iš to „išplaukianti“ pusiausvyra.

Abi paveiksle vaizduojamos pienės apibrėžtos plačiu, nenutrauktų potepiu. Jaučiama vidinė ir išorinė aplinka. Tam tikra įtampa. Kairėje pusėje pratrūkstantis chaosas, dešinėje uždaras. Dar tik būsimas. Aplinkos ir žmogaus emocinis poveikis.

Ši interpretacija glaudžiai siejama su žmogaus emociniais „žydėjimais“ ir išgyvenimais. Mūsų žmonių žydėjimą, mūsų vizualumą, gyvenimo etapiškumą. Sąsają su gamtos , pasaulio, mūsų pačių kaita. Nesibaigiančia kelione.

Šis Ričardo Bartkevičiaus paveikslas ,,Dvi pienės. Begalybė“ tai tarsi viskas aišku ir paprasta, pavadinimas kuris padiktuoja mums kūrinio esmę ir neverčia ilgai analizuoti ar interpretuoti. Pienė – kiekvieno iš mūsų palytėta, skinta, norų apipinta ir nupūsta. Tai artima ir  vizualiai ryšku. Begalybė – tai kiekvieno amžinybė.

Bet man šis kūrinys tai – būtis ir nebūtis, mūsų gyvenimų kaita ir amžinybės ratas. Kuris nuvysta, kurį nupučia praeities vėjai ir kuris bujoja ir bręsta mūsų pačių dirvose.