"Galiu netapyti ilgai… net keletą savaičių. Tuomet jaučiu kaip kaupiasi, kaupiasi tol, kol pajuntu minties svorį, minties koncentraciją. Kuomet išsigrynina tai, ką noriu šnekėti. Žmonės tai vadina įkvėpimu. Ir tuomet einu dirbti. Tapybą vadinu darbu. Dažnai važiuoju, tiesiog važiuoju ir užsirašau įvairiausius paveikslėlius atmintyje. Tuomet ir sapnuoju labai daug. Ir tapau. Man patinka sapno meditatyvinė būsena, kūno svoris, miego gilumas arba negilumas, vaizdo regimybė ir vaizdo apgavystė. Dažo slinktis, jo masė. Kvapas. Mano tapyba pati kuria efektus, ji nereprezentuoja, o sukuria tik vaizdo galimybę. Aš bandau mąstyti kartu su tapyba ir kurti realybes."

Kunigunda Dineikaitė man pažįstama jau daugiau nei penkeri metai, asmeniškai kaip nuostabi dėstytoja, emociškai...kaip kūtėja. Autorės kūryba man asmeniškai artima spalvos laisve, potepio atvirumu, dažo slinktimi, nesuvaldyta emocija, dažo sluoksniu - kaip laiko tėkmės išraiška. Kunigundos Dineikaitės aplankyta paroda " Visi sakytų, kad tai mėlyna" buvo tarsi skanus dienos kąsnis. Paroda asmeniškai man buvo ramybės ir susikaupimo akimirka, gal dėl to, jog autorė man visada neša kažkokį nenusakomą dieviškumo jausmą, kantrybės ir susikaupimo būseną.Taigi man paroda tai tarsi du autorės etapai išdėlioti per du galerijos aukštus. Visų pirma tik įėjus lipau į antrą aukštą, kuriame išvydau autorės paveikslus, kurie būtent kvėpavo autorės stilistika, kurią žinojau. Mano nuomone tai ankstesnis autorės etapas. Paveikslai pulsuojantys laisve, kaip ir minėjau dažo slinktimi. 

  

Autorės paveikslai yra vieni iš tų, kurie prašosi būti liečiami, jie virpa kaip vanduo, dažo sluoksniai traukia prieiti arčiau, pastebėti, pajausti tą paveikumą, blizgesį artėjant ir traukiantis toliau. Tai tarsi žaidimas su pačiu savimi, vaizduotės galia, kuri paneria į dykumas ar vandenynus. 

Pirmąjame galerijos aukšte mane pasitiko naujas, dar nematytas autorės potepis. 

Jie pasakoja tarsi bėgančias istorijas, užfiksuoti kadrai, tai tarsi kelionės vaizdai. Potepiai aiškūs, konstruktyvūs, bet laisvi. Labai žavi sluoksniavimas, bet čia jis visai kitos, lyginant ankstesius autorės darbus, čia sluoksniuojama potepiais, tai suteikia nepaprasto švytėjimo efektą. Nebelieka nutekėjimų, paveikslai turi formas ir galimybes įžiūrėti ir karvę ir troleibusą.

Ir parodos skanumynai.

Tik įžengus tikrai niekaip negali būti nepastebėtas vienas autorės darbas, kuris tiesiog šaukia pats iš savęs " Paliesk mane!":) Ir pirmi parodos vaizdai būtent toki ir buvo, kaip maža mergytė tyrinėjo būtent šį paveikslą. Tai be galo gražu, kai tai įtraukia ir pačius mažiausius. 

Šis autorės paveikslas man net negalvojant priminė garsiąją Jungtinėse Valstijose esančią  Sietlo kramtomos gumos siena. 

Ji atsirado 1990 metais Pašto alėjoje (Post Alley) prie turgaus teatro, kai teatro laukiantys žmonės, išvarginti ilgų eilių,  susinervinę pradėjo klijuoti kramtomą gumą ant sienų. Pradžioje kramtomą gumą naudojo prie sienų pritvirtinti monetas. Laikui bėgant, monetų lipdymo tradicija išnyko, o štai kramtomosios gumos liko.

Dabar visos teatro sienos yra nulipdytos daugybės įvairiaspalvių kramtomos gumos gniūžulėlių, o šiai sienai nuolat plečiantis, „kramtomosios gumos meno kūriniai“ tampa vis rafinuotesni. Čia galima pamatyti įmantriai " lipnia mase" išrašinėtus vardus ar net žinutes ir įvairius simbolius: širdeles, taikos ženklus, mėnuliukus, dramblius, šuniukus ir t.t. Ryškios spalvos, daugybė įvairių tekstūros tonų.

Ir paskutinis mano aptariamas autorės darbas. Tai didžiulė istorija, tai tarsi biografija. Nes priėjus man prie šio darbo ir pradėjus skaityti užrašus prieš akis iškilo bėgančios vaizdo nuotrupos, tarsi iš autorės gyvenimo, tarsi ir iš manojo... Užrašai, kurie pasakojo spalvos skonius..jūros mėlynumą, miško kvapą, rytinės kavos skonį ar rūko klampumą...