Martos Vosyliūtės paroda „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“ Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje

Spalio 17 d. 17 val. „Pamėnkalnio“ galerijoje (Pamėnkalnio 1, Vilnius) atidaryta Martos Vosyliūtės paroda „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“.

 "Lietuvių kultūros korifėjai tradiciškai veržiasi prie apdulkusios vadovėlių lentynos – tai jiems įgimta. Štai Eimuntas Nekrošius vis dar skaito kažkada jam literatūros mokytojos įsiūlytus Donelaitį, Dantę, Goethę ir Shakespeare’ą, o Marta Vosyliūtė įnirtingai varto lietuviškus ir užsienietiškus dailės istorijos traktatus. Panirdami į knygų praeitį, mūsų menininkai atranda jiems svarbią naują dabartį, į kurią prisikviečia daugybę praeities šmėklų ir fantomų, su jais polemizuodami, juos adoruodami ir net apsiverkdami: tai iš skausmo, tai iš džiaugsmo".

Vosyliūtės komiksai yra nelyg naujasis mūsų žurnalizuotos ir sutelevizintos tikrovės muziejus, lengva ranka išvartantis tautinių ikonų altorius ir netrukus juos vėl atstatantis. Kas žino – gal kada nors įkeltas į didingas patalpas, jis bus lankomas su tokia pat baugščia pagarba, kaip ir lankytojų labiausiai vertinami Ermitažo, Luvro ir Čiurlionio dailės muziejai.

Dalis paveikslėlių jau matyta kitose parodose (serija pradėta kurti 2012 m.), todėl buvo aišku, kad ši, kaip ir kitos Martos parodos ar pasisakymai, nestokos ironijos su cinizmo prieskoniu. Martos Vosyliūtės paroda man asmeniškai labai patiko.

Apie Martą ir jos kūrinius rašyti, juos vertinti labai sunku. Geriausiai tai daro pati Marta, kuri ne tik mikliai tapo, bet ir tiksliai vartoja žodį. Šios serijos atsiradimą ir paskatino noras sujungti du saviraiškos būdus – taip Martos akvarelės tapo intriguojančiu sakinio ir vaizdo junginiu, reikalaujančiu pasukti smegenis, o ne tik vizualiai padžiuginti akis.

Pati ekspozicija priminė peržiūras ar moksleivišką parodą, kai nesukama galvos dėl įmantraus išeksponavimo, netikėto kūrinių pateikimo, sugretinimo ar supriešinimo. Martos akvarelės-paveiksliukai buvo iškabinti vienas šalia kito, tiesia linija per visas sienas, susegti skirtingų spalvų skalbinių segtukais, taip atskiriant senesnius darbus nuo naujesnių. Darbų formatas taip pat standartinis (50 x 70 cm). 

Taigi Marta ironizuoja ne tik skirtingus dailės istorijos fragmentus ir veikėjus, bet ir pačią atlikimo/amato istoriją, kol klasikinis formatas tampa klasikiniu meno kūriniu, kur taip pat egzistuoja nusistovėjusios klišės. Viena tokių – akvarelės technika, neva laikoma „moteriška". O vienintelis moteriškas faktorius šiuose darbuose yra tik tas, jog pati autorė yra moteris. Sunki yra ir pasirinkta darbų technika, ir pats pasiryžimas kurti begalinę paveikslėlių seriją, nepristingant išmonės ir gebėjimo pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš klasikinių, šiuolaikinių meno kūrinių, procesų ir situacijų –­ kurios, pripažinkim, dažnai absurdiškos.

Aš Martos kūrybą sugretinau su Sližio kūryba. Tiek Martos, tiek ir Sližio kūryba priešinasi meno autonomijai. Abu jie linkę provokuoti, kalbinti, pašiepti ne tik savo personažus, bet ir jų suvokėjus –

žiūrovus. 

Raimundas Sližys 

Na, o Matisse'as artimas ryškių, kontrastingų spalvų naudojimu, siekiu ne kiek tiksliai atspindėti tikrovę, bet „kūrybiškai ją pažadinti". 

Henri Matisse 

 Taip Marta „įžemina" meno kūrinius, apgyvendina juos tarp mūsų. Kažkada seniai nutapyta kita realybė apkarpytu popieriaus kraštu kaip dantimis kabinasi į šią, sukeldama šypseną, nuostabą ir priversdama ne tik prisiminti senus meno kūrinius, bet ir permąstyti nūdienos kultūros ir meno aktualijas.

"Panirdami į knygų praeitį, mūsų menininkai atranda jiems svarbią naują dabartį, į kurią prisikviečia daugybę praeities šmėklų ir fantomų, su jais polemizuodami, juos adoruodami ir net apsiverkdami: tai iš skausmo, tai iš džiaugsmo. M. Vosyliūtės komiksai yra nelyg naujasis mūsų žurnalizuotos ir sutelevizintos tikrovės muziejus, lengva ranka išvartantis tautinių ikonų altorius ir netrukus juos vėl atstatantis", - sako Š. Nakas.